dvakna

dvaknà sf. (4) 1. nudyžtas drabužis; menka patalynė: Be sylos, tvermės lengvas drabužis bus dvakna, t. y. lupatas J. Kokią čia padušką pasiuvai, viena dvaknà! Rdn. Tavo paduškos kaip dvãknos paliko Krš. Negudri senio patalynė: šiaudai niekuo nepridengti, pagalvėlė, ot tik dvaknelė LzP. 2. scom. sunykęs, nesugebantis žmogus, dvakas: Ką čia iš anos begal norėti, juk viena dvaknà, ką ji begalia padaryti? Rdn. Prie darbo kaip dvaknà, prie bliūdo kaip geras vyras Jnš. Ta merga tikra dvaknà Žg. Ko nepasiklausei manęs, dvakna viena! Žg.